2012 m. vasario 16 d., ketvirtadienis

Apie neseniai vykusį masišką "graudulį". Išties, neturime ko pavydėti.

Barbara Demick
NETURIME KO PAVYDĖTI
ŠIAURĖS KORĖJOS KASDIENYBĖ




Knyga paremta vyriausiosios Los Angeles Times redaktorės, dirbusios (-ančios?) Pekine, per septynerius metus įvykusiais pokalbiais su šiaurės korėjiečiais. "Visus išgirstus pasakojimus ir istorijas visada stengiausi patvirtinti ir suderinti su viešai skelbtais įvykiais."
2010 m. knyga įvertinta BBC Samuelio Johnsono premija.

Visai netikėtai man ši knyga pateko į rankas. Bet tikrai dėkui žmogui, kuris man ją atnešė ir pasakė, jog ji man turėtų būti įdomi.
Patys pirmieji metai, paminėti autorės prakalboje, įrėmino į konkretų laiką - 2001 m. Laikmetis aiškus ir aiškiai suvokiamas. Čia, bet ne Šiaurės Korėjos teritorijoj. Badas, teroras, masinė priverstinė psichozė. Pastaroji, atėjusi iš tų laikų, kai 38-tojoje lygiagretėje buvo nubrėžta linija, padalijusi Korėją. Pietų ir Šiaurės. Tikrai prisiminiau laikus, kai reikdavo stovėti su mama maisto parduotuvėje kelių valandų eiles, kad gautum mėsos, kai bananus pažinojome tik iš paveikslėlio, kai visur buvo "blatai"... Bet tokie dalykai, kurie aprašomi jau mūsų laikmetyje, 1990-2008m., verčia susimąstyti, kas vyksta pasaulyje. "Iki 1998 metų iš bado mirė nuo 600 000 iki 2 milijonų šiaurės korėjiečių - apie 10 procentų šalies gyventojų. Čondžine, kur maistą nustojo tiekti anksčiau nei kituose Šiaurės Korėjos miestuose, skaičius galėjo siekti ir 20 procentų." Ne išvyko, ne emigravo, bet mirė badu... Ir ne dėl to, jog dirbti nenorėjo... Santvarka, remiama Sovietų Sąjungos, jai žlugus, ėmė merdėti. Ką jau ten merdėti... Deja, to nenorėjo pripažinti nei 1994 m. miręs Kim Il-sungas, nei valdžią perėmęs jo sūnus, 2011 m. miręs Kim Jong-ilas - XXI amžiaus saulė. Ir kai kalba eina apie Kim Il-sungo mirimo datą: "Prasidėjęs spontaniškas skausmo liejimas galiausiai virto patriotiniu įsipareigojimu. Dešimt gedulo dienų moterims buvo draudžiama naudoti kosmetiką ir šukuotis. Buvo uždrausta gerti, šokti ir leisti muziką. Inminbanas [valdžios sekliai iš savų tarpo] sekė, kaip dažnai žmonės eina prie paminklo išreikšti pagarbos. Visi buvo stebimi. Buvo atidžiai nagrinėjami ne tik veiksmai, bet ir veido išraiškos bei balso tonas, matuojamas nuoširdumas.", iškart imi daryti išvadas apie paėjusiais metais buvusius įvykius. Sistema DAR gyva! Sistema, nurodanti, ką daryti, o ko nedaryti, ką mylėti, ko neapkęsti, kuo vilkėti, kaip kirptis, ką mokyti, ką žiūrėti... Sistema be tokio interneto, kuris mums suvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas...
Verta paskaityti, kad suprastum, jog yra, tikrai yra tokių, kuriems neturime ko pavydėti....

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą