2012 m. balandžio 14 d., šeštadienis

Gintariniai karoliai, arba apie kūdikių, vaikų ir ... dantų draugą - gintarą



Gintaro kilmės aiškinimai aptinkami dar senovės žmonių sukurtose legendose ir padavimuose. Viena iš jų puikiai apdainuota Maironio baladėje "Jūratė ir Kastytis": apie meilę, sudaužytus gintaro rūmus ir jo nuolaužas, išmetamas šiandien į pajūrio smėlį...

Dabar lietuvė pamariais,
Suvarsčius gintarų siūlelį,
Sau mėgsta baltą kaklą jais
Gražiai papuošti... /Maironis/


Tačiau, kad ir kaip gražiai legendos bylotų, gintaras - fosiliniai eoceno laikotarpio pradžios pušų sakai, organinė medžiaga, dėl kurios kilmės 1757m. galvą suko pats M. Lomonosovas.

Gintaras buvo mėgiamas ir branginamas jau nuo senų laikų. Nemaža Baltijos gintaro archeologai yra radę antikinių šalių teritorijose bei kituose tolimuosiuose kraštuose. Vokiečių archeologas Henrikas Šlimanas (1822-1890 m.) Turkijos šiaurės vakaruose, netoli Dardanelų sąsiaurio, 1871-1890 m. kasinėjęs Troją, griuvėsiuose tarp kitų radinių aptiko ir gintaro karolius. Mokslininkai nustatė, kad tai prieš 3000 m. iš Baltijos pakrančių atgabento gintaro dirbinys. Kretos saloje atkasęs Mikėnų kultūros kupolinius kapus, supiltus maždaug 1600-800 m. pr. m. e., H. Šlimanas rado baltiškos kilmės gintaro. Vien dviejuose tų kapų rasta 400 gintaro karoliukų.
Graikijoje gintaras buvo gana plačiai naudojamas maždaug 1600 m. pr. m. e., bet ypač gausiai aptikta jo archeologiniuose 1200-800 m. pr. m. e. šio krašto radiniuose.
Romoje šis mineralas į žmonių buitį įėjo maždaug 900 m. pr. m. e., Italijoje daug jo rasta Po upės slėnyje ir etruskų kapuose.

Gydomąsias gintaro savybes savo veikaluose buvo aprašęs garsus medicinos kūrėjas Hipokratas (470-377 pr. Kr.). Arabų korifėjus Avicena šia medžiaga gydė beveik visas žinomas ligas. Jis pirmasis gydymui pradėjo vartoti gintaro dulkes ir net nurodė tikslią jų dozę - pusę miskalo. Šiandien tai būtų apie 2 g.

Daugelis gintaro panaudojimo savybių buvo žinomos ir prūsams. Moksliniais tyrimais jau įrodyta, kad Žemėje egzistuoja tam tikros anomalinės zonos, t. y. tokios zonos, kuriose vyksta anomaliniai reiškiniai: tai povandeninių vandenų susikirtimo vietos ir pan. Kitaip dar vadinamos „blogomis" vietomis. Tarkim, ir dabar statomi standartiniai namai, kai buto aukštis siekia 2,2-2,4 m. Nors žmogaus biolaukas siekia 3,4-3,6 m. Jeigu virš jūsų arba po jumis gyvena kaimynas, skleidžiantis „blogą" energiją, ir jūs jausitės blogai. Prūsai, siekdami išvengti tokių bėdų, elgdavosi labai paprastai - mažiems vaikams ir ligoniams po lova dėdavo dėžutes su neapdirbto gintaro akmenėliais, galima juos dėti ir į drobinius maišelius. Kad gintaras blokuoja magnetinius laukus, dabar įrodė ir mokslininkai. Kadangi jis „neprileidžia" neigiamo poveikio prie savo šeimininko, jį buvo siūloma nešioti po drabužiais arti kūno. Prūsų šaltiniai aprašo daugiau jo nepaprastų galių. Sakoma, kad gintaro karolius privalo nešioti auklės, prižiūrinčios mažus vaikus, tam, kad apsaugotų save ir juos nuo užkrečiamųjų ligų. Kūdikiams galima duoti pakramtyti gintaro karolius, kad neskausmingai dygtų ir išaugtų kaip galima tvirtesni dantys. Aišku, reikia būti atsargiems ir žiūrėti, kad kūdikis gintaro akmenėlio nenurytų. Todėl neatsitiktinai dabar gintariniai karoliai kūdikiams veriami taip, kad būtų saugūs - sutvirtinti tvirta natūralaus pluošto virvute, kurią net suaugusiam sunku nutraukti, karoliukai yra atskiriami mazgais, todėl net ir nutraukus virvutę visi karoliukai nepabyra – nukrenta tik vienas.O prarijus, po poros dienų karoliukas, niekam nepakenkęs, iš organizmo pašalinamas natūraliu būdu.

Gintarui sušilus iki kūno temperatūros, t.y. 36,6 °C, ima garuoti gintaro rūgštis, dažniau vadinama sukcino rūgštimi, kuri slopina uždegimo reakcijas, o šaltuoju metų laiku tai gali būti šiokia tokia profilaktika linkusiems dažnai peršalti. Manoma, kad ši rūgštis itin svarbi didelį krūvį patiriantiems organams, tokiems kaip širdis, smegenys, kepenys. Nustatyta, kad gintaro rūgštis pagerina deguonies pasisavinimą ląstelių lygiu. Moksliniais tyrimais jau yra įrodyta, kad ji teigiamai veikia žmogaus kvėpavimo takus. Todėl ypač tinka žmonėms, aišku, ir vaikams, kurie skundžiasi įvairiomis kvėpavimo takų ligomis: bronchitu, bronchine astma. Taip pat ji stiprina organizmo atsparumą, nervų sistemą, turi raminamąjį poveikį. Natūraliai šios rūgšties turi, vynuogės, agrastai, rabarbarai. Tačiau labai mažai, o Baltijos gintare jos labai daug. Deja, Baltijos gintaro gydomųjų savybių neturi kitur randamas gintaras (Kinijoje, Dominikoje).

Žinoma ir dar viena svarbi gintaro savybė. Tai, kad jis arba sulaiko, arba nepraleidžia kenksmingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio (radiacijos). Mūsų fizikos instituto mokslininkai, atlikę tam tikrus bandymus, įsitikino šia gintaro savybe. Buvo padėti du stiklai, tarp jų - gintaro gabalėlis. Jis buvo apšaudomas 187 izotopu. Stikle buvo liekamųjų jonizuojančiųjų spindulių, o gintaras jų neturėjo. Galima gintaro akmenėlių ar visą jo gabalą padėti prie kompiuterio ar televizoriaus, kad sugertų (pašalintų) kenksmingus šių prietaisų skleidžiamus spindulius.

Tad visai nenuostabu, kad dabar ne taip retai galima pamatyti vaiką, kūdikį, kurio kaklą puošia gintariniai karoliai . Ne tik gražu, sakyčiau, madinga (juk tiek daug užsieniečių siunčiasi iš Lietuvos geltonąjį saulės auksą, o kuo mes blogesni...), bet ir naudinga.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą