Lauki, žmogau, tų švenčių, o kai sulauki, eilinį kartą supranti, kaip greit bėga gyvenimėlis, nes lauktosios taip greit prabėga, pasibaigia. Gerai, kad Velykos dar atgarsį po savaitės turi - Atvelykį, dieną, skirtą vaikams kiaušinius ridenti, daužyti. Aišku, dažyti tenka šeimininkei, bet negi sunku, jei po to smagus vaikų klegesys dėl margučių pasigirsta.
Jau šv. Velykų dieną žinojom, jog Vaikų Velykėles sutiksime su draugais. Deja, didysis velykinėtojas susirgo, gerklė koją pakišo. Tad liksim namie, bet sumanytų idėjų, kaip apsiginklavę būtume ėję į susitikimą su kitais velykinėtojais, neatsisakėm. Nusidažėm kiaušinius ir lauksim sekmadienio. Namie ridensim ir lukštensim.
Kad jau tik vaikams lemta per Atvelykį kiaušiniauti, tad jokių pirktinių dažų! Taip sakant - dažymas natur būdu: svogūnų lukštai ir žolytės bei raudonasis kopūstas.
Kaip dažyti su svogūnų lukštais, manau, visi žino: į vandenį sumeti lukštus, dar patį kiaušinį galima apvynioti lukštais ir verdi, kol kiaušinis išverda. Aš, tiesa, ilgiau paverdu, jog rudumas būtų ryškesnis. O kad kiaušinis būtų margesnis, prieš kišant į lukštus, žolelėm apvynioju.
O štai raudonuoju kopūstu dažiau pirmą kartą. Aptikau viename gražiame tinklaraštyje, kaip tai daryti, ir pabandžiau. Labai patiko. Pusę nedidelio kopūsto susmulkinau, sumečiau į litrą vandens, įpyliau ketvirtadalį acto ir pusvalandį pavirinau, nukošiau. Po to sumečiau į tą skystį žalius kiaušinius (na, neįsivaizduojame, kad kaip krepšinio kamuolį mečiau!) ir išviriau. Palikau keletui valandų. Ištraukiau mėlynučius gražučius margučius. Nusidažė ir tamsiai rudu lukštu kiaušiniai. Tikrai šis dažymo būdas bus pakartotas ir kitąmet.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą