Vaikų Velykėlės, arba dar kitaip - Atvelykis

Lauki, žmogau, tų švenčių, o kai sulauki, eilinį kartą supranti, kaip greit bėga gyvenimėlis, nes lauktosios taip greit prabėga, pasibaigia. Gerai, kad Velykos dar atgarsį po savaitės turi - Atvelykį, dieną, skirtą vaikams kiaušinius ridenti, daužyti. Aišku, dažyti tenka šeimininkei, bet negi sunku, jei po to smagus vaikų klegesys dėl margučių pasigirsta.
Jau šv. Velykų dieną žinojom, jog Vaikų Velykėles sutiksime su draugais. Deja, didysis velykinėtojas susirgo, gerklė koją pakišo. Tad liksim namie, bet sumanytų idėjų, kaip apsiginklavę būtume ėję į susitikimą su kitais velykinėtojais, neatsisakėm. Nusidažėm kiaušinius ir lauksim sekmadienio. Namie ridensim ir lukštensim.
Kad jau tik vaikams lemta per Atvelykį kiaušiniauti, tad jokių pirktinių dažų! Taip sakant - dažymas natur būdu: svogūnų lukštai ir žolytės bei raudonasis kopūstas.
Kaip dažyti su svogūnų lukštais, manau, visi žino: į vandenį sumeti lukštus, dar patį kiaušinį galima apvynioti lukštais ir verdi, kol kiaušinis išverda. Aš, tiesa, ilgiau paverdu, jog rudumas būtų ryškesnis. O kad kiaušinis būtų margesnis, prieš kišant į lukštus, žolelėm apvynioju.





O štai raudonuoju kopūstu dažiau pirmą kartą. Aptikau viename gražiame tinklaraštyje, kaip tai daryti, ir pabandžiau. Labai patiko. Pusę nedidelio kopūsto susmulkinau, sumečiau į litrą vandens, įpyliau ketvirtadalį acto ir pusvalandį pavirinau, nukošiau. Po to sumečiau į tą skystį žalius kiaušinius (na, neįsivaizduojame, kad kaip krepšinio kamuolį mečiau!) ir išviriau. Palikau keletui valandų. Ištraukiau mėlynučius gražučius margučius. Nusidažė ir tamsiai rudu lukštu kiaušiniai. Tikrai šis dažymo būdas bus pakartotas ir kitąmet.

Šv. Valentino diena, arba nejau mylime tik vieną dieną?

Tradiciškai - kas yra meilė?
Rašytojai tomus prirašė, mokslininkai studijas, bet taip niekas ir neišvedė konkrečios meilės formulės. Ir svarbiausia - nežinai, gerai tai ar blogai? Gal žinodami formules ir matricas tiesiog žinotume, o ne jaustume? Gal...
Švento Valentino dieną nori ar nenori - gaji ta užatlantinė šventė, kad ją kur :) - imi ir pradedi mąstyti apie gebėjimą pakilti be sparnų aukščiau debesų, apie drugelius širdyje, apie atradimus...
Jau ne vienerius metus pagalvoju: padarysiu ką nors tokio valentadieniui, papuošiu, nulipdysiu, pasiūsiu... Ir, kai imu konkretinti mintis, gaunasi šnipštas. Geriausiu atveju - koks iki šiol negamintas valgis, bet daugiau nieko.
Kodėl taip? Gal todėl, kad aš tos dienos nelaukiu. Laukiu Kalėdų, Velykų, o šios dienos - ne. Nėra man joje stebuklo ir daryk, žmogau, ką nori. Yra tik pamatymas, stebėjimas, žinojimas, faktas, o laukimo nėra... Jausmo, išgyvenimo, trapumo, archajiškumo, gilumo nėra, o spekuliuoti tuo nemoku. Kaip pačiu jausmu, kurį galima pavadinti meile (juk išties nežinome, kas ji yra!). Niekaip nesuprantu, kaip gali "jausti" vieną dieną? Taip, skeptiškai nuomonei atsakau iškart - ta diena tik simbolis, parodymas, akcentas. Bet gal tada smulkmenėles ir ne tik jas reiktų krauti mylimam žmogui daug dažniau, o ne tik kartą metuose? Kaip simbolius? O gal geriau žvilgsniu ir supratimu kiekvieną dieną parodyti savo jausmus? Iš materialiosios pusės - daug pigiau, kai krizė dar (vėl) krizena, o iš dvasinės - daug nuoširdžiau ir tikriau?
Tai mano nuomonė, todėl tikrai tolerantiškai žiūriu į tuos žmones, kuriems reikia raudonų širdelių, gėlių, burbuliukų ir kitokių -ukų. Juk visi skirtingi esam :). Nors man labiau priimtina kiekvienos dienos šventimo teorija arba tai.



Ta proga "labai" valentiniškas valgis - miežinės kruopos su mėsa ir šafrano padažu.
Kiaulienos sprandinę supjausčiau gabaliukais. Keptuvėje su alyvuogių aliejumi apkepiau smulkiai pjaustytą svogūną, sudėjau mėsą, pipirus, druską. Kepiau, kol gražiai apkepė mėsa. Ten pat - smulkiai pjaustytas česnakas ir žolelės: bazilikas, čiobrelis. Šaukštas miltų ir pieno tiek, kad gautųsi tirštokas padažas. Baigiant troškintis - šafrano keli grūdeliai: padažo skoniui ir spalvai.Viską ant virtų miežių kruopų ir gavosi neblogas patiekalas.

Viską dėjau iš akies:
kiaulienos sprandinė
svogūnas, česnakas
druska, pipirai
prieskoninės žolelės: bazilikas, čiobrelis
šafranas
pienas
miltai
alyvuogių aliejus
miežinės kruopos

Trys karaliai

Sausio 6 dieną - Trys karaliai. Diena, kada "oficialiai" baigiasi šv. Kalėdų ir Naujųjų metų karštinė. Baigiasi tarpukalėdis.

Trys karaliai - saulėgrįžos šventė, nes diena pailgėjusi jau per gaidžio žingsnį.

Kaip dažnoje mūsų katalikiškoje šventėje, rituale, jei galima taip pavadinti, yra išlikusių pagoniškų liekanų, taip ir šioje šventėje susiduria šie du pasauliai: krikščioniškasis ir pagoniškasis. Įdomu vien tai, kad išminčiai karaliai tampa pirmieji Kristaus skelbėjai tarp pagonių.

Pats pavadinimas atkeliavo su krikščionybe, nes tądien pasveikinti gimusio Kristaus Jeruzalėn atvyksta Trys karaliai - Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Pagal šv. Matą: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 1–2). Radę gimusį kūdikėlį Jėzų su jo motina Marija, atidavė jiems dovanas: auksą - Jėzui kaip karaliui, smilkalus - kaip Dievui, mirą - kaip mirtingam žmogui.

O štai išraižytame medyje runiškais ženklais senoviniame kalendoriuje šią saulėgrįžos šventę simbolizuoja apverstas midaus ragas. Tądien saulei leidžiantis namų šeimininkas ant trobos ir ūkinių pastatų durų, langinių, net viršulangių šventinta kreida ar angliuku brėždavo tris kryželius arba karalių Kasparo, Merkelio ir Baltazaro vardų pirmąsias raides – K+M+B+ (ir čia jokie pliusai, o kryžiukai!). Ne bet kam, o kad apsisaugotų nuo piktųjų dvasių. Dar sakydavo: "krikštus deda" Tada įėjęs į trobą berdavo ant šeimynos saują virtų žirnių, sumaišytų su javais. Tikėta, kad tam, kuriam daugiau klius, darbai tais metais geriau seksis.
Per Kalėdas ir Tris karalius lietuviai garbindavo jovarą. Tai - gyvybės arba pasaulio medis. Jievaras - nuo žodžio "jievas" (rugys, kvietys ir pan.) ir "varas" (dinamiškoji auginimo jėga). Tad nenuostabu, kad šeiminykščiai buvo apiberiami javais.

Vienas smagiausių šios šventės papročių - tai "trijų karalių" vaikščiojimas pakiemiais, visus sutinkant giesmėmis ir vaišinant bei renkant dovanas. "Trijų karalių" apsilankymo sodybose tikslas - pasveikinti šeimininkus su atėjusiais Naujais metais, palinkėti gėrio. Juolab, kad tai paskutinė pašventinto laiko diena - palinkėjimai pildosi. Bet tam, kad jie pildytųsi, šeimininkai privalo ne tik išklausyti kalėdinės giesmelės, sveikinančios gimusį Kūdikėlį, bet ir humoristinius kupletus, kuriais persirengėliai primindavo apie laukiamas dovanas.
Alema, alema, alemarys.
Gaspadorius por duris.
Gaspadinė pro kitas
Kas gi mums kalėdą duos?
Kai kur "karaliai" dar ant kiekvieno kaktos nubrėždavo po kryželį.
Po to šeimininkai įduodavo svečiams dovanų: lašinių, sūrio, o jeigu labai patikdavo, šeimininkė ištraukdavo iš krosnies ir puodą su dešromis, įpildavo alaus. Merginos dovanodavo rankšluostį ar pirštines, kartais pinigų. Tuo pačiu "karaliai" ir patinkančias merginas nusižiūrėdavo.

Persirengėliai dažnai puošdavosi aukštomis blizgančiomis karūnomis, apsisiausdavo baltomis skraistėmis. Kartais jų palydoje žengdavo "velnias" su pagaliu, "giltinė" su dalgiu ir svarstyklėmis geriems ir blogiems darbas sverti. "Karalius" lydėdavo pora vyrų. Vienas jų nešdavo aukštai iškeltą "žvaigždę" - išskobtame buroke uždegtą žvakę arba popierinę blizgančią. Antrasis turėdavo pintinę surinktoms dovanoms.

Šios šventės nuotaikos ir temos vis dar kalėdinės: apmąstymai, garbė, dovana. Apmąstymai apie pagrindinius tris dalykus: gyvenimas gražus ir įdomus, yra džiaugsmas, kuriame neretai nuskamba ir liūdesio gaidelės bei tai, jog tikėjimo žvaigždė turi per amžius spindėti. Tikėjimo viskuo, kas gera.

Šaltiniai: čia, čia ir knyga "Švenčių scenarijai mokykloms".-P.,2002 m.

P.s. tai ir kalėdinių puošmenų poilsio, kuris truks iki kitų šv. Kalėdų, pradžia.

Metams besibaigiant... prie kafijos arba arbatos...

Kai kalėdinių švenčių šurmulys atslūgsta, nori nenori, imi artėti prie senųjų metų pabaigos. Ir kai nauji šiknon spiria, nejučia stabteli ir pamąstai... Apie viską: artimuosius, bičiulius, draugus, pažįstamus, savo nuveiktus darbus, buvusius ir esamus lūkesčius... Ar daug, ar mažai nuveikta - kiekvienam pagal save spręsti. Na, mano buvo padaryta darbelių: tiesioginių ir netiesioginių, tradiciškų (darbas darbas darbas) ir netradiciškų (miuziklas, projektai, straipsniukai, parodos...). Viliuosi, jog visi jie tik gėrį skleidė, džiugino "dūšią"...
Jei jau ėmiau kalbėti apie darbus, tai šiais metais labai į akis krito keli dalykai:
gerą darbą daryti sunku,
apie gerą ir gražų darbą nereikia kalbėti,
gerą darbą ir jo peripetijas supranta tik jį darę ir tik keli stebėję,
geras darbas greit miršta...
ir apskritai - taip turi būti!
Aš kaip visad, bandau pūsti prieš vėją, kuris laikui bėgant nurimsta ir tie dalykai, kurie buvo priešvėjiniai, ima darytis pavėjiniai (oi, kaip protingai aš čia "pavariau" :) ). Nemoku ir nenoriu laukti proceso, kuris ateina vėliau, tas pavėjinis... Gal kraujyje užkoduota, gal aplinkybės kaltos, gal...
Sau, o tuo pačiu ir skaitantiems, noriu palinkėti ateinančiais sveikatos ir ištvermės, noro ir ūpo pūsti prieš vėją, kurti gėrį bet kokiomis formomis, palaikyti jį.
Laimingų, kūrybingų ir sveikatos metų!